Naujienos

Kultūrų įvairovė – labai svarbus reiškinys ne tik intelektiniu, meno atžvilgiu, bet ir ekonominiu bei socialiniu. Lietuvos ambasadorius prie UNESCO dr. Arūnas Gelūnas pasakoja apie UNES­CO Kul­tū­rų raiš­kos įvai­ro­vės ap­sau­gos ir ska­ti­ni­mo konvenciją, kultūrų įvairovės svarbą, iššūkius bei Lietuvos nuveiktus darbus šioje srityje.

2006 me­tais Lie­tu­vo­je pa­tvir­tin­ta UNES­CO kon­ven­ci­ja dėl kul­tū­rų raiš­kos įvai­ro­vės ap­sau­gos ir ska­ti­ni­mo. Galbūt galėtumėte apibūdinti šią konvenciją keliais sakiniais?

Visų pirma, ši konvencija yra antidiskriminacinė, svarbiausias jos aspektas –  įtraukti visus kūrėjus,  neatstumiant  tam tikrų visuomenės grupių, kurios laikomos silpnesnėmis ar tiesiog kitokiomis. Antra, tai įvairiausių stilių ir tematikų kultūroje įteisinimas: klasikinio ar modernaus, šiuolaikinio, kritiško, dekoratyvaus ir daugybės kitų. Šiai konvencijai taip pat itin svarbus bendradarbiavimas.  Be jo ši įvairovė nebūtų įmanoma, nes raginama aktyviai komunikuoti ne tik su kaimynais, bet ir tolimomis šalimis.

Nederėtų pamiršti ir apsaugos: nors  nėra abejonių, kad menas ir kultūra mėgsta laisvę, tačiau be ekonominių ir kitų saugiklių negalėtume mėgautis šia įvairove. Puikus pavyzdys galėtų būti poetai. Mano nuomone, jiems išsilaikyti būtų labai sunku, jei jie ragintų pardavinėti savo knygas kaip prekes ir  siektų iš to uždirbti pelną. Tikėtina, kad Rašytojų sąjungoms negaunant dotacijų poezijos knygoms, poezija pradėtų pamažu trauktis iš mūsų gyvenimo, žinoma, jei neatsirastų privatūs asmenys, siekiantys užtikrinti poezijos knygų leidybą.

Labai svarbią vietą UNESCO konvencijoje užima ir edukacija. Ji labai vertinga, nes dalyvaudamos įvairiuose posėdžiuose ar mokomuosiuose seminaruose šalys dalijasi patirtimi. Reikėtų pabrėžti, kad ne tik neturtingos šalys mokosi iš turtingųjų, bet neretai būna ir atvirkščiai. Iš tiesų gana sudėtinga glaustai apibūdinti šią konvenciją, nes ji tikrai plati, svarbiausių  tekstų rinkinys sudaro net 123 puslapius ir yra vis papildomas. Reikia paminėti, kad ši konvencija yra vienintelė Europos Sąjungos ratifikuota UNESCO konvencija.

Ar Lietuva yra gera terpė kultūrų raiškos įvairovei plėtoti? Ar lengvai įsileidžiama kita kultūra?

Prisiminkime istorines savo šalies ištakas, o ypač -  Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri buvo daugiatautė. Puikus ankstyvas pavyzdys, iliustruojantis šį teiginį – Gedimino laiškai amatininkams ir kūrėjams. Jis juos kvietė atvykti į Lietuvą,  užtikrindamas veiklos ir religinę laisvę. Keletas senosios Lietuvos privalumų – tolerancija, lygios galimybės bei laisvi kultūriniai pasirinkimai, kitose valstybėse tuo metu reti arba išvis neegzistuojantys.

Tačiau  beveik dveji carinės ir sovietinės okupacijos šimtmečiai neabejotinai deformavo mūsų mentalitetą. Siautėjanti cenzūra turėjo itin neigiamą poveikį kultūrų įvairovei, atsiskleidė radikalus jos ribojimas. Vis dėlto atsigavimo procesas netruko ilgai. Noras turėti daugybę pasirinkimų jau buvo tvirtas pogrindyje, nuolatos jautėme šį alkį ir jau tada rasdavome būdų, kaip jį numalšinti. Dabar nepriklausoma Lietuva daro tikrai daug, kad užtikrintų kultūrų raiškos įvairovę, juk savo šalyje turime net Afrikos kultūros festivalį, Japonijos kultūros festivalį, Nepatogaus kino festivalį, vykdome mainus su kaimyninėmis ir kitomis pasaulio valstybėmis. Taigi galima bent iš dalies teigti, kad Lietuva yra gera terpė kultūrų raiškos įvairovei plėtoti, nes rodo dideles pastangas atsiverti. Žinoma, visada gali būti geriau (neminėsiu daugybės ypač ekonominio pobūdžio problemų), tačiau einame teisingu keliu. Galime pasidžiaugti, kad per Nepriklausomybės metus buvo nuveikta tikrai daug.

Kokius iššūkius, kokias problemasšiandien patiria kultūrų raiškos įvairovė pasaulyje?

Neįtikėtina, tačiau iki šiol egzistuoja valstybės, kurias valdo...viena šeima. Atvykus dirbti į UNESCO teko labai nustebti, pamačius, kiek vis dėlto daug yra despotiškų, feodalinio tipo rėžimų, kur dominuoja monarchas ar uzurpatorius prezidentas. Tokiose valstybės kultūrų raiškos įvairovė negali egzistuoti iš principo. Didelę įtaką turi ir religiniai lyderiai, kurie prisidengę religijos vardu radikaliai riboja kultūrų raiškos įvairovę, skelbdami kitas kultūras kaip blogį. Taip pat turi didelės įtakos konfliktai pasaulyje, nuolatos gąsdinama naujų emigrantų srautais. Tačiau, kaip rodo nerimą keliančios ksenofobinės ir populistinės tendencijos,  galima manipuliuoti net ir demokratinių šalių piliečių sąmone, gąsdinant juos svetimtaučiais ir esą neigiama jų įtaka. Visa tai nepadeda  kultūrų raiškos įvairovei, o tik skatina ksenofobiją ir  didžiulį nepasitikėjimą vieni kitais bei trukdo bendradarbiavimui.

Kokių priemonių derėtų imtis siekiant apsaugoti ir skatinti kultūrų raiškos įvairovę? Ką turėtų daryti politikai?

Tai yra didžiulis uždavinys politikams ir diplomatams. Visų pirma politikai neturėtų manipuliuoti, o kalbėti argumentų kalba, įžvelgti bendradarbiavimo ir kultūrų įvairovės svarbą mūsų visuomenei,  turėtume pabrėžti būtent pozityviąsias puses ir siekti išsklaidyti tvyrančius mitus, abejones ir propagandą, ten, kur ji veikia labai destruktyviai. Reikia parodyti, kad per kokybišką bendradarbiavimą galime pasiekti nepalyginamai daugiau.

Kai ėjote kultūros ministro pareigas, ką nuveikėte kultūrų raiškos įvairovės labui, kokias patirtis įgyvendinote?

Einant kultūros ministro pareigas vienas didžiausių išsikeltų tikslų man buvo regionų kultūra. Siekiau užtikrinti, kad įvairove galėtų mėgautis ne tik didelių miestų gyventojai, bet ir žymiai mažesnių regionų centrų žmonės. Niekam ne paslaptis, kad  provincijoje dominuoja bedarbystė, skurdi padėtis, galimybių nebuvimas, tai priverčia žmones jaustis pamirštais. Neužtenka pastatyti kultūros namus ar biblioteką, reikia pasirūpinti, kad kultūros centre vyktų spektakliai, koncertai, įvairūs renginiai, kad bibliotekoje būtų įrengta ir skaitykla su kompiuterinės prieigomis. Regionuose atidarėme nemažai kultūros centrų, naujų bibliotekų, rūpinomės ir žymių chorų, orkestrų, teatrų kolektyvų keliavimu po regionus.

Kiti tuo metu ministerijos atlikti darbai: tarptautiniai festivaliai (startavo Kauno architektūros festivalis, labai sustiprėjo ir išsiplėtė Dizaino savaitė), jų finansavimas, kūrėjų mobilumo užtikrinimas, kultūros įstaigų infrastruktūros klausimai, renovacijos, tarp jų nacionalinio Kauno dramos teatro. Taip pat per šį laikotarpį Kultūros rėmimo fondo pinigai patrigubėjo : jame buvo  16 mln. litų, o palikome virš 50 milijonų. Sukūrėme Lietuvos kultūros tarybą,  kuri žymiai geriau nei anksčiau užtikrina skaidrų lėšų skirstymą.

Kalbant konkrečiai apie 2005-jų konvenciją, 2011 metais turėjome parengti pirmąją ketvirtinę ataskaitą UNESCO apie nuveiktus darbus kultūros srityje, konkrečiai liečiančius Kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje. Ji buvo įvertinta labai gerai, tapome įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms šalims.

Teksto autorė : Viktorija Repšytė, praktikantė LR nuolatinėje atstovybėje prie UNESCO

Nuotrauka : UNESCO